MMORPG yra dažnai labai nuobodūs produktai, kuriuose rašymas groja galbūt aštuntu smuiku po visokiausių neorginalių žaismo elementų. Laimei, ne visi mano, kad dar vieno „Lineage“ klono išleidimas yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Iš tikrųjų, sunku sugalvoti, ką galvojo paprastai nupiešto ir gerai parašyto „Kingdom of Loathing“ kūrėjai. Bet džiugu, kad jie pritaikė savo unikalius talentus kurdami „West of Loathing“.

„West of Loathing“ yra vesternas, bet kitoks nei visi jūsų matyti vesternai. Atsimenate, kaip
„Deathspank“ turėjo būti fentazi RPG žaidimų parodija? Tad įsivaizduokite ką nors panašaus, tik tikrai originalaus ir parašyto žmonių, kurie nemano, kad „Dorybės stringai“ (en. „Thongs of Virtue“) yra humoro viršūnė. „West of Loathing“ tu iškeliausi iš savo namų į vakarus, kur ieškosi naujo gyvenimo ir laimės. Ir, aišku, kovosi su demoniškomis karvėmis, kaip ir kiekviename gerame vesterne.

Žaidime yra trys klasės, kiekviena susieta su vienu iš trijų žaidėjų statsų. Jie yra tokie patys kaip „Kingdom of Loathing“, ir jie kyla kylant lygiu (tą žaidimas gali daryti automatiškai už tave), gaunant vis geresnę aprangą ir ginklus, bei valgant ir geriant. Statsai bus naudojami tiek kovose, tiek ir žaidimo vaidmenimis sekcijose. Vienaip ar kitaip, nereikia persistengti daug galvojant apie optimalius veikėjų pasistatymus: žaidimas yra pakankamai atlaidus, kad neįsivarytum savęs į kampą. Iš tikrųjų, vos įpusėjęs žaidimą mano šaulys-gyvačių medikas jau buvo kovos sistemą perlaužęs per kelį.

Kovos sistema žaidime yra visai paprasta. Kairėje esi tu ir tavo kompanionas, dešinėje yra priešai. Kaip kokiams „Disciples II“ ar bet kuriame sename JRPG, nėra judėjimo po žemėlapį. Tu renkiesi ataką, taikinį ir žiūrį, kas atsitinka. Aš galiausiai prikaupiau tokį aukštą Moxie lygį ir išmokau tiek daug šaudymo įgūdžių, kad neretai vieną oponentą galėjau nukaupti pirmame kovos etape.

Ir nors kovos yra pakankamai paprastos ir atpalaiduojančios, ne jose yra žaidimo esmė. Kaip ir „Kingdom of Loathing“, „West of Loathing“ apžavi savo sumanumu, humoru ir gebėjimu pasukti senas klišes ir tropus, kad pateiktų juos nauju ir įdomiu kampu. Todėl šis žaidimas nėra tik vesternų parodija, jame vietos yra ir daugybei kitų, puikiai išpildytų temų.

Apskritai turbūt apie žaidimą nėra ką daug daugiau ir kalbėti, be to, kad suoktum ditirambus jo rašymui. Apie „West of Loathing“ reikia ne skaityti, o žaisti – net jei skaitymas bus nemaža pramogos dalimi. Nėra daugiau ką sakyti: jei su anglų kalba nestriuka, ir jei išmanai ką nors apie vesternus, tai bėk prie Steam ir pirk šį žaidimą. Šalia jo kiti parodijų žaidimai atrodo visai nejuokingi.