„Kelias“ (2009) yra turbūt vienas niūriausių post-apokaliptinių filmų. Aišku, yra keletas dar liūdnesnių kūrinių apie atominio karo pasekmes, bet turint minty jų veikėjų gyvenimo trukmę, tai labiau apokaliptiniai filmai. Retas toks filmas mus nukelia į užšalusią žemę: dažniausiai mes įsivaizduojame atominio bombų išdegintas dykras. ICY, kita vertus, mano, kad pasaulis bus sukaustytas ledo.

Karas – ar kad ir kas – užnešęs nesibaigiančius speigus buvo taip seniai, kad niekas net ir neatsimena. Žmonės gyvena mažomis grupelėmis, vadinamomis šeimomis. Kiti apsistoja nedidelėse gyvenvietėse. Be to, kur ne kur pasitaiko samdinių ir banditų gaujelių. Tu, mūsų protagonistas, buvai rastas prie nuošliaužos, be sąmonės ar atminties (tai aišku!). Ir greitai tau teks, nepaisant savo paties norų, tapti savo šeimos vedliu bei karo vadu.

Vienas keisčiausių dalykų, atsispindinčių ICY meniniame apipavidalinme, yra tai, kad apokalipsė neatrodo toks senas reiškinys. Dauguma žmonių vilki pakankamai modernius rūbus ir atrodo kaip paprasti šiuolaikiniai išgyvenusieji. Nesakau, kad visi privalomai iš karto turi persirengti kailiais, užsidėti mašinos padangų atraižas ant pečių ir pradėti garbinti gėrimų aparato liekanas. Tačiau kai žmonės regimai dėvi gamyklose pagamintus drabužius, bet laiko nešiojamuosius kompiuterius ir mobiliuosius telefonus nesuprantamais protėvių artefaktais, atrodo kiek keistai.

Kitas keistas dalykas, kurį paminėsiu gal per anksti, yra kovos sistema. Kiekvienas veikėjas turi tris kovinius įgūdžius: šaltiesiems ir šaunamiesiems ginklams, bei lankams. Ginklai duoda specialius judesius, kuriuos bus galima naudoti kovoje. Tačiau kovinių įgūdžių trūkumas duoda tik baudas. Kuo tai su viskuo susiję? Na, kai susiduria dvi grupės (tavo ir priešų), jos kartu supila savo gyvybės taškų skaičius, kovinę dvasią, manevrus ir baudas. Tada kiekvieno ėjimo metu iš komandos katilo ištraukiamas tam tikras kiekis manevrų ir baudų. Manevrai gali būti naudojami kartu arba kombinuojami stipresniems efektams. Baudos tiesiog užima vietą. Tad jei duosi šautuvą kokiam pašlemėkui, kuris teturi vieną šaunamųjų ginklų lygį, jis į kovą atsines du šautuvo manevrus ir keturias baudas. Kitaip tariant, krenta tavo efektyvumas ir šansai ištraukti gerą manevrų saują.

Po kovos žala išdalinama, kaip suprantu, atsitiktinai. Laimei, dažniausiai gauni ir kokio nors grobio iš priešų, nors abejotina, ar gausi pakankamai vaistų padengti visoms žaizdoms. Vaistai, maistas ir kulkos – tai abstraktūs daiktai tavo inventoriuje. Gali rasti skirtingo potencialo maisto šaltinių pasaulyje, bet jame radiniai pavirs skaičiumi ir viskas. Tavo šeimai reikia maisto, kad išgyventų, vaistų, kad pagydytų žaizdas, ir kulkų, kad galėtų naudoti šaunamuosius ginklus… ar prekiauti. Taip, amunicija yra valiuta, visai kaip „Metro“ žaidimuose. Tame ir yra lankų smagumas: strėlės iš esmės buriamos iš oro.

Dauguma kitų daiktų bus randama žemėlapyje. ICY judėjimas nėra laisvas – negali tiesiog pasileisti per ledinius laukus. Žemėlapyje yra taškeliai – nodes – kuriomis judama po vieną. Taškeliuose gali nieko nebūti – o gali būti ir vietovės, kurias galima aplankyti. Kiekviena vietovė turi po du rodiklius: pavojų ir resursų. Ir beveik visada pavojus bus didesnis nei resursai, bet veikėjas, gerai investavęs į medžioklės ir rankiojimo įgūdžius, padidins tikimybę išvengti pavojų, ir turės geresnius šansus ar pasirinkimus, jei kas nors nutiks. Tokie nekoviniai susidūrimai sprendžiami tekstinių užduočių metu ir daiktų ar įgūdžių turėjimas čia gali būti labai palankus.

Techniškai, jie gali būti palankūs ir pokalbiuose su savos šeimos nariais ar visokiais prašalaičiais, o tokių bus daug, ypač apmokymų fazėje. Taip pat sveikintina pakalbinti savo kompanionus kelionių metu, bent jau tam, kad susipažintum su jų istorija ir jais rūpintumeis kaip daugiau nei ginklo nešiotojais.

Kalbant apie ginklus (ir daug retesnius rūbus): koks postapokaliptinis, bent šiek tiek išlikimo žaidimas be craftingo? „Banner Saga 2“, va koks, o ICY visgi teks tuo užsiimti. Laimei, jo metu naudojami tik du daiktai, kad būtų padarytas trečias, ir žaidimas pas sukomponuos daiktus be jokio tampymo po inventorių. Tačiau norint pasigaminti kažką naujo reikės gyvenvietėse pirkti receptus ir brėžinius. Laimei, jie dažnai yra skirti keliems daiktams pagaminti ir neužima vietos inventoriuje (kitaip nei prakeiktame „Witcher 2“, kur Geraltas niekaip neįsimena jokio eliksyro recepto). Keista kartais, kai su keletu menkniekių iš surūdijusio revolverio gali padaryti gražią, naują Beretta, bet ką aš žinau apie išgyvenimą ledynuose.

Vizualiai žaidimas nėra įspūdingas. Veikėjų portretai ir žemėlapis nupiešti gražiai, bet kortelėms ir mūšių interfeisui tikrai trūksta smarvės. Mes juk ne kokie karinių simuliatorių mėgėjai, kad išsiverstume su 1995 metų grafika! Tiesa pasakius, nesunkiai matyčiau tokį interfeisą pasirodant Flash gamintuose žaidimukuose. Apie audio irgi nekažką tegaliu pasakyti. Jis neįsimintinas. Laimei, neerzina, kitaip nei mano nesenai žaistame „Interplanetary“, kur meniu muzika vertė kolonėles išjungti.

ICY plūduriuoja toje pilkoje zonoje tarp 6 ir 7, kurioje pasmerkti ganosi nelabai įspūdį palikę žaidimai. Vis dėlto, jeigu norisi patirti išgyvenimo nuotykius po snieguotas dykras besivaikant tikrai per daug pažangiai ginkluotus samdinius, tai ICY bus kaip tik tau.