Nėra nieko romantiškiau nei Viktorijos laikų vagių gaujos Londone. O gal nėra nieko liūdniau? Visi tie vargšai gamyklų darbuotojai ir našlaičiai, ir sifilis… Kita vertus, Antihero nėra smarkiai istorinis žaidimas, tad jame nematysime industrinės revoliucijos išsunktų vargšų besistumdančių urbanistinėje vargo pelkėje. Tačiau tikrai turėsime darbo našlaičiams!

Antihero žaidime tu esi gaujos vadas. Turi savo irštvą irštvelę, daug potencialių apiplėšimo taikinių ir visiškai jokių moralinių normų. Tavo užduotis yra plėšti namus, infiltruoti institucijas ir galiausiai pasiekti šlovę (nekažkokią), garbę (tarp vagių) ir turtus (išvogtus). Na, ir dar reikės sutrukdyti oponentui padaryti tą patį.

Tai yra iš esmės taktikos žaidimas, kuriame teks visą laiką skaičiuoti savo žingsnius. Vien tavo irštva yra tikras to pavyzdys: tu gali rinktis, ar savo ėjimo metu nupirksi patobulinimą – tik vieną – savo gaujai, ar priimsi išmaldą resursų pavidalu. Tie resursai taip pat naudojami samdyti vis brangstantiems sėbrams: našlaičiams, banditams, gaujom (banditų) ir kitokiems veikėjams. Kiekvienas iš jų gali judėti bet kokiu atstumu, tačiau atlikti tik keletą veiksmų per ėjimą.

Čia labiausiai pasižymi tavo meistras vagis, kurį pasirinkai prieš mačą. Jis atidenginėja miesto smogo ir rūko užgultas gatves ir rajonus, apiplėšinėja namus ir net užsiima kraujo praliejimu. Tuo tarpu, našlaičiai dažniausiai naudojami institucijų (bankų, bažnyčių) infiltracijai. Sugrūdus pakankamai našlaičių į pastatą atsiranda ir papildomi privalumai. Tuo tarpu banditai gali stoviniuoti gatvėse (taip užtverdami kelią ir verčiantys išnaudoti tavo meistro kirtį) ar sustiprinti gaujas, kad jos galėtų priveikt visokiausius taikinius ir būtų patvaresnės. Išnaudojus savo veiksmus ėjimą reikia perleisti priešininkui.

Šalia įprastų pergalės būdų, kiekvienas žemėlapis/regionas turi savo ypatumų, suteikiančių papildomų iššūkių. Viename, pavyzdžiui, yra garlaivio prieplauka. Prie jos periodiškai prisišvartuoja laivas, į kurį keliems ėjimams infiltravus našlatį galima atsiriekti dalį krovinio. Tad gali rinktis ar saugosi laivą nuo priešininko, ar toliau versies įprastomis vagystėmis ir kartais žmogžudystėmis. Kalbant apie žudynes: mieste kartais pasirodys ir taikiniai, kuriuos reikia nukneckinti. Jie dažniausiai yra pakankamai gyvybingi, tad ne visada pavyks juos nudobti vienu smūgiu. O susilpnintą taikinį gali prigriebti ir priešas!

Kalbant apie priešus, tai DI yra pilnai pajėgus pakrauti man malkų, tad tikrai negaliu niekuo skųstis. Jis gal geriau supranta vagių gaujos logistiką ir geriau planuoja žingsnelius. Aš, tuo tarpu, kaip privalumą turiu nebent abstrakŧų mąstymą ir pasiryžimą užsiiminėti keistais triukais.

Antihero taip pat pasižymi visai neblogu 2D meno stilium, stipriai persmelktu gotika (ne architektūros) . Jei kada teko matyt bent vieną Tim Burton filmą ar žaist Gloom stalo žaidimą, žinosite apie ką kalbu. Piešti, stilizuoti veikėjai, ryškios, storos, griežtai apibrėžiančios formas linijos – visą tai išvysime ekrane. Garsinė žaidimo pusė yra kiek silpnesnė, tačiau bent jau tavo pavaldinių atsakymai yra įgarsinti, net jei su nedaug įvairovės ar išmanumo.

Antihero yra visai padorus žaidimas apie buvimą nedorėliu. Kūrėjai įdėjo darbo ir meilės į grafinį apipavidalinimą bei pagalvojo kaip suteikti įdomumo ir naujų iššūkių iš pažiūros paprastam žaidimui. Iš esmės viskas išėjo geriau nei, nei paskutiniai Thief daliai.