Kažkaip, pradėdamas žaidimą, ir šį kartą labai nesigilinau nei į pristatomąjį filmuką, nei į aprašymą, o greičiau likau sužavėtas neoninių spalvų gausos. Tačiau jau pirmosiomis žaidimo minutėmis linkčiojau galvą, nustatęs Obamos „not bad“ veido išraišką.

Bendrai tariant, „Desync“ nėra kažkoks labai ypatingas žaidimas. Priešingai, žaidimo turinio prasme jis netgi gali pasirodyti blankokas: labai viena nuo kitos itin nesiskiriančios lygių aplinkos, didelės „užklasinės“ veiklos (na, tos, kuria užsiimame kai nelakstome po lygius) nebuvimas, neįspūdingai išsitaškantys priešai ir panašiai. Galop, pats žaidimo tikslas yra be galo paprastas: iššaudyk viską kas juda, judėk pirmyn, rink taškus, išnaudok aplinką, kad gautum papildomų taškų, stenkis visa tai atlikt kuo greičiau. Bet smagiausia jog šiam žaidimui tų visų, super komplikuotų ar itin išblizgintų dalykų tiesiog nereikia, kad juo būtų galima mėgautis.
Štai, prieš leisdamiesi desinchronizuoti zonų, žaidime galėsime judėti po startinį „hub‘ą“, kuriame bus keli monitoriai, leisiantys tobulinti šaunamuosius ginklus arba antrines galias, kaip, pavyzdžiui, gyvybės taškų atstatymas. Šiuos tobulinimus galėsime atlikti tik tada, kai įvykdysime du punktus: surinksime atitinkamą taškų kiekį ir juos „pakelsime“, ty, žaidimo metu panaudosime reikiamą kartų kiekį. Žinoma, šių tobulinimų praleisti tikrai neverta, nes pagrindinė žaidimo dalis (priešų šaudymas) yra tikrai brutali, o minėtieji dalykai be galo praverčia.

Na, o minėtasis brutalumas pirmiausiai pasireiškia tuo, kad žaidime egzistuoja tik vienas sudėtingumo lygis, o pagal tai, kaip dažnai pribėgę priešai mus užmuša, galimas prilyginti su senojo „Doom“ „Ultra Violence“. Na, kitaip tariant, vienas ar du smūgiai ir lygio sekciją kartojame iš naujo. Arba jokio „easy mode“, kuomet gali jaustis praktiškai nemirtingas. Čia taip pat reikia paminėti, kad kas kartą mirus (o, patikėkit, tai nutinka beveik taip pat dažnai, kaip pirmą kartą žaidžiant „Dark Souls“), neverčia lygio kartoti nuo pat pradžių, bet iš naujo išmeta tame lygio segmente, kuriame ir mirėme.

Kitas, prie brutalumo prisidedantis ir ne ką mažiau svarbus faktorius yra lygių dizainas. Jei vienoje šaudyklėje reikalui esant galėsime kiek tik norėsime atsitraukti, priešus kapoti išnaudodami „line of sight“, tai čia to idealiai atlikti kartais nesigaus, mat kovoti teks daugiau mažose arenose, nei kolidoriuose, o progresuoti galėsime tik tada, kai iššudysime visą arenoje atsirandančią priešų bangą (visai kaip senamaje „Painkiller“). Negana to, daugelis priešų bus linkę atbėgti tiesiai į mus, o solidaus vidutinio laipsnio dirbtinis intelektas neleis jų efektyviai įvilioti į įvairiausius žalą darančius spąstus, mat juos priešai tiesiog aplenks. Tam reikalui turėsime pasitelkti savo pačių išmonę, išnaudodami šiokią tokią žaidime esančią „ragdoll“ fiziką, kuomet nuo artimo šūvio priešai nuskries į priekį.

Galiausiai, visai kaip kitose aukšto sudėtingumo pirmo asmens šaudyklėse, šoviniai pasibaigia, o nauji randami ne taip jau dažnai, tad čia itin svarbus atitinkamų ginklų parinkimas, kovoje prieš atitinkamus priešus. Pavyzdžiui, pačių silpniausių raketsvaidžiu šaudyti tikrai neapsimokės – jiems geriau pasiimti patį paprasčiausią pistoletą, mat išeikvoję visus geruosius šaudmenis, prieš stipresnius priešus kovoti turėsime būtent minėtuoju, silpnuoju pistoletu. Maža to, jeigu priešus užversime kokiu nors itin įmantriu būdu (tarkim, padarysime daugiau žalos, nei jis turi gyvybės taškų – „overkill“), tai mirties metu jis turės tikimybę išmesti daugiau amunicijos ar mūsų gyvybių taškus atstatančių detalių.
Na, o jei žaidimo procesas vis dar nepasirodė pakankamai įdomus, tai veiksmą (pripažinsiu jog žaisdamas būnu labiau įsitempęs, nei atsipalaidavęs, kadangi mirtis tikrai neglosto viduje slypinčio egoisto), dar labiau padidina pats bene pats kiečiausias (po „DOOM“) girdėtas garso takelis, savo stilistika be galo artimas taip vadinamam „Synthwave“ žanrui, kurio ritmas tiesiog verčia šokinėti ir šaudyti priešus, besistengiant pataikyti į ritmą. Ir, aišku, nemirti pačiam.
Pabaigai, galima drąsiai teigti, kad „Desync“ yra tikrai vertas dėmesio. Ypač, jeigu laikote save užkietėjusiu pirmo asmens šaudyklių fanu, prijaučiančiu seniems laikams, kai žaidimo nebuvo vedžiojimas už rankos. Kita vertus, jeigu jūs mieliau žaidimo metu vengiate mirti, geriau šį žaidimą praleisti