„Nespręsk apie žaidimą iš paveiksliuko“ ar „bent jau pasiskaityk, prieš imdamas“ – dalykai, kurių niekad nepadarau. Iš tiesų, imdamas „Dystoria“ tikėjausi patekti į nuo narkotikų apkvaitusio „Wipeout“ bolido vairuotojo sapną, bet atsidūriau kiek kitokioje, ne tokioje greitoje ir gal labiau pamąstyti verčiančioje vietoje.

Tiesa, tai, kad pačioje žaidimo pradžioje mane pasitiko ganėtinai prastos kokybės, niekaip neįgarsinta animacija – situacijos tikrai nepagerino. Įsivaizduokit, eina sau bičas (tikriausiai vasaros metu, prie šortų ir marškinėlių priderinęs užsmaukiamą žieminę kepurę, kurioje prisegti du auskarai), danguje pamato žalią žybsnį ir čia pat ranka veikiantį arkadinį žaidimų aparatą. O tada yra pagrobiamas ateivių, kurie vėliau paaiškina, kad jis yra fenomenalus ir tai – kažkokia testavimo zona, skirta tokiem pat fenomenaliem iš išskirtiniam.

Taigi, šis mūsų „vaikinas iš rajono“ prabunda sterilioje, asketiškoje, 2×3 kvadratinių metrų dydžio kabinoje, iš kurios, deja, niekur negali išeit, bet gali tikrinti žinutes, rinktis vieną iš kelių laivų, tobulinto jo (nieko nesakančius) „apgreidus“ ir gerinti praeitų lygių rezultatą ar bandyti įveikti naujus lygius.

Šiaip, iš tiesų, „Dystoria“ idėja yra tikrai įdomi – laviravimas po trijų dimensijų labirintą. Tačiau unikaliausia, kad tas labirintas nėra paprastas. Priešingai, mūsų valdomas laivas beveik niekada (kartais taip nutiks, bet tokiu atvėju ums bus suteiktos 10 sekundžių nusileisti iki artimiausios platformos) neišlėks iš už kraštų, o tiesiog prie jų prilips, taip priversdamas pasisukti visą trasą kita puse. Na, įsivaizduokit, kad einate ant kubo, o priėję jo kraštą nenukrentate žemyn, o toliau einate žemyn kita jo siena.

Norėdami pereiti lygį, turėsime surinkti tam tikrą objektų skaičių, o pastarieji bus paslėpti kažkurioje labirinto sienoje. Negana to, finišą pasiekti mums nuolat trukdys įvairiausi priešai – robotai, tad jei būsime neatsargūs, lygį gali tekti kartoti iš naujo. Laimei, priešais taip pat galima atsikratyti (priklausomai nuo to, kokius ginklus savo laivui uždėjome viešėdami toje mažoje celėje). Kitais atvejais greičiausiai nutiks taip, kad tiesiog pasiklysime, bet čia jau patys žaidimo kūrėjai mums tiesia pagalbos ranką, leisdami pasinaudoti ganėtinai išsamiu viso lygio žemėlapiu, rodančiu, kurioje vietoje esame. Galiausiai, jei pereisime visus lygius, kurių žaidime iš viso yra 29), galėsime bandyti surinkti specialius, geriau paslėptus „artefaktus“, ar gerinti lygio perėjimo laiką.

Tačiau, mano nuomone, „Dystorijoje“ daugiausiai džiaugsmo teikia ne savotiškas platformeriavimas ir bandymas susigaudyti toje painioje erdvėje, bet visas žaidimo grafinis bei vizualinis aspektai. Būtent toji „neoninė“ grafika ir „New Retro Wave“ stilistika kvepiantis garso takelis žaidimą daro nepalyginamai patrauklesniu, nei jis būtų be šių dviejų dalykų.

Apskritai, „Dystoria“ turbūt būtų verta išbandyti dėl dviejų dalykų: tokio neįprasto besivartančio, per „Wipeout“ nostalgiją kertančio platformeriavimo bei bendros psichodelinės – futūristinės atmosferos. Bet tik tuo atveju, jei 15 doleriu kaina nepasirodys aukštoka, mat čia jau iš mindomas rimtesnių žaidimų kategorijos slenkstis. Nors, kita vertus, 29 lygiai jau yra „šis tas“ iš didžiųjų raidžių.