Tenka pastebėti, kad Pirmasis pasaulinis karas (arba Didysis karas) – nėra labai mėgta tema tarp kompiuterinių žaidimų kūrėjų. Bent jau tikrai ne tokia mėgta ir išsemta kaip Antrasis pasaulinis karas. Jei dabar reikėtų išskirti bent vieną žaidimą, kuris vienaip ar kitaip iliustravo Pirmąjį pasaulinį ir tą padarė įsimintinai, tai būtų 2014-ais metais „Ubisoft“ išleistas nesudėtingas nuotykių žaidimas „Valiant Hearts: The Great War“. Link ko aš lenkiu? Ogi to, kad Didysis karas, kaip bežiūrėsi, yra rizikinga tema, kurios kūrėjai DICE ėmėsi pavydėtinai drąsiai. Ir todėl visai nenuostabu, kad „Battlefield 1“ tapo kol kas geriausiu žaidimu apie Pirmąjį pasaulinį karą.

„Battlefield“ serija išgarsėjo savo realistiškomis ir įspūdingomis batalijomis tinkle, o siužetinių kampanijų vienam žaidėjui, kuriomis nuo pat pradžių didžiavosi „Call of Duty“ serija, čia net nebūdavo. Tiesa, vėliau atsirado, bet be didesnio ažiotažo (neskaitant vykusių abiejų „Battlefield: Bad Company“ dalių), todėl „Call of Duty“ su savo siužetinėmis kampanijomis ir toliau išliko flagmanu šioje srityje. Tačiau šįkart, kai konkurentai su savo nauju žaidimu leidžiasi tolyn į ateitį ir kosmosą, DICE žingsnis grįžti dar toliau į praeitį atvertė kūrėjams puikias galimybes padaryti tai, ko dar nebuvo ne tik tinkle, bet ir vieno žaidėjo kampanijoje. Ir jie, patikėk, šiomis galimybėmis tikrai pasinaudojo.

Pradėjus vieno žaidėjo kampaniją, žaidimas nuo pat pradžių akcentuoja, kad tai – ne vieno veikėjo istorija ir kad niekas nesitiki, jog kas nors išgyvens. Tai netrukus daug kartų įrodoma įvadinėje žaidimo misijoje, kurioje žaidėjas išmokomas ir pagrindinių valdymo subtilybių. O po to prieš Tave atsiveria viso pasaulio žemėlapis, vietoje vienos istorijos siūlantis 5 mažas kampanijas su skirtingais herojais, skirtingomis dramomis, valstybėmis ir kovos tikslais. Ši įvairovė, skirtingi žaismo elementai bei mintis, kad gauni 5 skirtingas kampanijas iš pradžių atrodo didingai, bet kai supranti, jog kiekvienoje kampanijoje yra vos nuo dviejų iki keturių skyrių, vieno žaidėjo dalimi šiame žaidime gali ir nusivilti. Pereiti viską, kas skirta vienam žaidėjui, laisvai įmanoma sutelpant į 6 valandas (ar netgi dar mažiau), todėl tie, kas nori vien peržaisti vieno žaidėjo kampaniją, gali nusivilti.

Kita vertus, ką „Battlefield 1“ siužetinės kampanijos padaro gerai, tai parodo ne tik skirtingus veikėjus bei jų likimus per Didįjį karą, bet ir įvelka viską į gana poetinį rūbą. Žaidimo metu pasitaiko tokių scenų, kokių kariniuose žaidimuose dar nė sykio neteko matyti, o filmuose – teko, bet tik tuose, kuriuos režisavo Melas Gibsonas. Ir nors kiekvieno veikėjo kampanijos yra visai trumputės, jų metu stebėtinai prisiriši tiek prie veikėjų, tiek prie dramos, kuri lydi kiekvieno iš jų istorijas. Žaidėjo įsitraukimui labai padeda ir tai, kad tai, kaip įprasta, nėra vien britų, rusų ar vokiečių reikalas, bet parodomi ir italai ar Osmanų imperijos karo pusė. Taip pat, kai peržaidi visas kampanijas, supranti, jog kūrėjai labai kruopščiai jas atrinko ir sudėliojo: visų kampanijų metu labai iliustratyviai parodomi tiek tankai, tiek lėktuvai (žaismu šios vietos primena net „Ace Combat“ seriją), tiek ir mūšių vietos. Todėl „Battlefield 1“ vieno žaidėjo kampanija yra ne tik stipriausia bei geriausia serijos siužetinė kampanija, bet ir tarsi interaktyvus Didžiojo karo vadovėlis, kurį tikrai verta atsiversti ne tik žaidėjams, tačiau praktiškai visiems, kam nenusispjauti ant mūsų praeities. Manau, žaidimą verta net išsinuomoti kelioms dienoms vien dėl šios siužetinės kampanijos.

Savaime suprantama, kad sugrįžus bent šimtu metų atgal iš ateities, kurioje jau apsipratome žaisti pirmojo asmens karinius žaidimus, susitaikyti su tuo turime ir „Battlefield 1“ tinklo režimuose. Taigi, tam, kad neprarastų nei žaismo, nei serijai įprasto realizmo, kūrėjai sumažino susidūrimų tinkle mastelį, bet išlaikė realizmą ir net padidino žaismo tinkle azartą. Dabar net būnant snaiperiu žaidimas suintensyvėja, nes ginklai – gerokai senesni, todėl iššovus kartą prireikia palaukti, kol šautuvas bus iš naujo užtaisytas, o per šias brangias sekundes oponentas ne tik gali dingti iš matymo lauko, bet ir pasislėpti ar pradėti apeidinėti jus. Taip pat visi kiti šaunamieji ginklai yra praktiškai neveiksmingi per didesnį nuotolį, todėl dažniausiai teks grūstis artyn prie savo priešų, ko pasekoje gali tekti palakstyti ir su bajonetėmis. Na ir neverta pamiršti apie vis dar virš galvų nardančius lėktuvus bei visur aplink burzgiančius tankus.

Žaidimas tinkle „Battlefield 1“ žaidėjus pasitinka klasikiniais režimais, tarp kurių žaidėjams gerai žinomi „conquest“ ir „rush“. Visi režimai, net ir tie, kurių pristatinėti tikrai nereikia, žaidžiasi pakankamai šviežiai dėl gerokai pasikeitusių žaidimų aplinkų bei laikotarpio. Tačiau daugiausiai žaidėjų dėmesio šį kartą išsikovoja šviežutėlis režimas – „operacijos“. Čia vyks milžiniškos batalijos, kurios atkartos didžiausius Pirmojo pasaulinio karo mūšius. Juose dvi žaidėjų pusės susidurs milžiniškuose žemėlapiuose, sudarytuose iš mažesnių žemėlapių ir viena pusė, savaime suprantama, bus atakuojanti, kita – besiginanti. Atakuojančios žaidėjų pusės tikslas bus prasilaužti pro savo oponentų gynybines linijas, iškelti savo vėliavas ir tuomet judėti toliau jau naujame žemėlapyje. Visos šios operacijos yra plėtojamos vos ne kaip atskiros siužetinės linijos, įprasmintos batalijomis tinkle. Viena tokia operacija užtruks ne trumpiau nei valandą (o dažnai ir ilgiau), todėl šis režimas idealiai tiks tiems, kurie nemėgsta dažnų krovimosi langų, kai pakeičiami žemėlapiai ir pan. Taip pat, žaidžiant šiame režime, galima sočiai išbandyti bei pasigrožėti visais „Battlefield 1“, kaip karinio pirmo asmens žaidimo, privalumais.

Vizualiai „Battlefield 1“ visiškai neleidžia atsikvėpti. Kadangi žaidimas pasiūlo įvairių, pirmojo asmens šaudyklei rečiau matytų kampų – pasivažinėjimas tanku kaimo gyvenvietėmis ar pasiskraidymai lėktuvu, ar, galų gale, Osmanų imperijos mūšiai, DICE pasistengė, kad visa tai dar ir atrodytų įspūdingai. Dėl to žaidime pamatomi/išgyvenami momentai ilgam įstringa, apie juos norisi papasakoti pažįstamiems ar draugams. Puikiai visą žaidimo pateikimą įprasmina ir „Battlefield 1“ garso takelis, tačiau jis čia yra būtent toks, kokio ir tikėtumeisi žaidime apie Pirmąjį pasaulinį karą.

Suspaudžiant viską į vieną pastraipą – DICE žengė rizikingą žingsnį su Pirmojo pasaulinio karo tematika savo žaidime, bet juo, sprendžiant tiek iš žaidėjų bei kritikų reakcijų, tiek iš to, koks išėjo pats žaidimas, turėjo likti patenkinti. Maža tuo, DICE tapo Pirmojo pasaulinio karo tematikos pirmojo asmens šaudyklėje pionieriais, nes pirmi visiškai išpildė tai tiek tematiškai, tiek ir žaismo prasme. Taip pat tai toks žaidimas, su kuriuo žaidėjai dar ilgai nesiskirs, nes jis pakankamai išskirtinis, kad ilgiau nenusibostų bei tikrai stiprus žaismo prasme, kad mėgavimasis nesukeltų nepatogumų. Puikus pasirinkimas kalėdinei dovanai.