„Darome mobilų žaidimą“ dar nėra ta frazė, kuri iš kompiuterinio žaidimo gamintojo išvaro sielą ir užsmaugia kūrybinį mąstymą. Ne, norint pasiekti tokių velniškų rezultatų ir, pasitelkus visas juodosios magijos bei rinkodaros žinias, sušnibždėti „nemokamą“, rankomis atliekant judesius, kurčiųjų kalba reiškiančius „monetizacija“. Va tokia kombinacija iš jauno, ambicingo, svajonių turinčio žaidimų gamintojo palieka sielų dalgiu išskobtą kiautą, iš kurio išsunkti bet kokie žmogiškumo bruožai. Jam negalioja JTO žmogaus teisių deklaracija, ir jam atrodo, kad „War Conflict“ yra geras, dėmesį patraukiantis pavadinimas ir ne apsigimęs atsitiktinio žodžių generatoriaus vaikas, savo trimis kojomis ir visiška kūrybinio indėlio stoka primenantis Facebook žaidimus ir „nemokamus“ žaidimus Google Play.

„War Conflict“ yra Gaijin, geriausio tankų, lėktuvų ir greitu metu laivų žaidimo „War Thunder“ kūrėjų bandymas iš mobiliujų telefonų žaidimų akmens išspausti sultis. „World of Tanks Blitz“ jau nujojo galimybę tai padaryti su pusėtinu tankų žaidimu, tad „War Conflict“ prie įprasto, dantų skausmą keliančio bazės statymo ir periodiško resursų rinkimo žaidimo prideda dar tokį pusė velnio kazualinį strategijos žaidimą planšetėmis ir gal net telefonams. Techniškai jis kažkuo liečiasi su Antruoju pasauliniu karu, bet praktiškai su juo bendro teturi tiek, kiek „Call of Duty“ su karybos realijomis.

Ar būtina aprašyti bazės mechanikas, kurias pažįstame iš tokių žaidimų, kaip „Clash of Clans“ ar mane MK III Death Guard kosmodesantininkais paviliojusio „Horus Heresy: Drop-Pod Assault“? Tu išstatai savo bazę. Kartais patobulini pastatus (bet tik vieną vienu metu, nes monetizacija). Pastatai tau leidžia statyti tankus, lėktuvus ir raketas, kurie bus panaudoti koviniame režime. Dar vienas svarbus dalykas yra tas, kad dauguma pastatų automatiškai susijungia keliais. Tai būna svarbu tada, kai tave puola kiti žaidėjai, tad tavo užduotis yra blokuojant ar perstatant kelius, įrengiant apsaugines patrankas ir keičiant bazių tipus paruošti nepramušamą gynybą.

Žaidėjui pačiam nebūtina visą laiką kapotis su kitais žaidėjais. Tavo patogumui yra vieno žaidėjo kampanijos su misijomis, turinčiomis tris sudėtingumo lygius (kurie atrakinami tik pirma įveikus prieš tai einantį lengvesnį lygį), kuriame išmoksi visų karo subtilybių. Mačo pradžioje matai bazės žemėlapį, kuriame gali pasirinkti kurią iš kraštinių bazių pulti. Jei yra kelios, tai gali jas pulti vienu metu, bet kartais gudriausia yra koncentruoti pajėgas į pirmąją. Pradžioje tankai gali pulti tik tankų bazes, lėktuvai – tik lėktuvų, o raketoms nusipjaut, jos ištaško dalį gynybinių pajėgų bet kokioje bazėje ir, su šiek tiek sėkmės, dar gal nuneša kelis į ataką važiuojančius tankus.

Kiekviename žemėlapyje daugiausiai neutralių bazių su tam tikru skaičiumi gynėjų. Tavo tikslas, puolant neįtvirtintą bazę, yra nusiųsti bent vienu tanku (ar lėktuvu) daugiau nei yra gynėjų. Tankais puolant oro uostą reikia siųsti dvigubai daugiau, tas pats ir su lėktuvais puolant tankų bazę. Ir, aišku, gint bazės lieka tik atitinkami daliniai, kiti grįžta į bazę (dėl to raketų bazių nėra kaip ginti), o dar prisideda įtvirtintos bazės. Kovos nuostabiai pavadintame, visame pasaulyje pavadinimo gražumu pagarsėjusiame „War Conflict“ yra tiek taktikos, tiek greitų judesių ir mąstymo junginys.

Tik tiek, kad visgi šlykštus, monetizuotas, techniškai nemokamas žaidimas, kuriame resursų taimeriai nori tave pripratint prie patologiško žaidimo tikrinimo (kad efektyviau juos kauptum), kur bazės ir dalinių ar patobulinimų statymas gali būtui patikrintas premijine valiuta (kurios šiek tiek gauni ir už kasdienes užduotis) ir kuris turi su Antruoju pasauliniu karu tiek pat bendro, kiek „Total War“ su tikrovišku bet kokio periodo (išskyrus gal „Warhammer Fantasy Old World“) karybą. Turiu minty, kad žaidimas net nebando vizualiai žaidėjų išskirstyti į frakcijas. Žaidėjas pradeda žaidimą statydamas M3 Stuart tankus, prieškarinius amerikiečių naikintuvus ir V-1 raketas, tada gali pakankamai greitai atrakinti vokiškus priešlėktuvinius sunkvežimius, skraidančias valtis Catalina ir A-4 raketas. Ar būtų buvę sunku padaryti 3-4 atskirus – jei ir vien tik vizualiai – techninius medžius, kad turėtum normalią armiją, o ne vaiko, sumetusio visus žaislinius kareivėlius į vieną dėžę, kolekciją?

„War Conflict“ yra daugiau mažiau pakenčiamas mobilus žaidimas. Jei galėčiau su kažkuo lyginti, tai lyginčiau su jau minėtu „Dropod Assault“ ir šis palyginimas neišeitų į Gaijin naudą. O gaila,