„Silence“ – tai lyg didelė nostalgijos patranka, nukreipta tiesiai į „Monkey Island“ ir kitus to meto nuotykių žaidimus (kai juos artimoje aplinkoje draugai vadindavo tiesiog „kvestais“) pamėgusius žaidėjus. Kvestų gerbėjams „Silence“ yra lyg kruopščiai sukompiliuotas grojaraštis, užkabinantis visas svarbiausias nostalgijos stygas. Paraleliai tai – puikus tęsinys tiems žaidėjams, kuriuos – kaip ir mane – pribloškė pirmasis „Whispered world“ bei ypatingai jo pabaiga. Gan ramia širdimi galiu parašyti, kad be visų nostalgiškų emocijų, naujoji žaidimo dalis puikiai atkartoja pirmtako sėkmės žingsnius bei pateikia ne ką mažiau paveikią pabaigą.

Nors žadimo pavadinimas – „Silence“ – ir yra susijęs su pirmuoju žaidimu „Whispered world“, kiek keistai atrodo faktas, kad daug net neminima, jog tai – iš esmės „Whispered world 2“. Tęsinys, kuriuo tampa „Silence“, nėra kitų veikėjų istorija tame pačiame pasaulyje – tai daugiau netgi tiesioginis tęsinys, pasakojantis tų pačių veikėjų – Nojaus ir Renės – pasakojimą. Kita vertus „Silence“ arba Tyla yra magiškasis žaidimo pasaulis, į kurį žaidime veikėjai patenka atsiradus mirtinam pavojui jų gyvybei, tad Tyla pasitarnauja kaip netikėtas magiškas slenkstis tarp gyvybės ir mirties. Jei Tyloje herojams pavyksta pasiekti tikslų, tuomet gyvybės/mirties svarstyklės realiame pasaulyje pasisveria į gyvybės pusę.

Sunku nieko neišpaistant kalbėt apie žaidimo siužetą, ypač galvojant apie tuos, kurie nežaidė pirmosios dalies, tačiau pakankamai saugu, manau, pasakyti tiek, kad Nojus ir Renė realiame pasaulyje yra karo čaižomoje zonoje ir jų gyvybėms bet kada gresia mirtinas pavojus. Niūraus, šiurpaus ir šalto karo fone Renė staiga pradingsta, o Nojus – išskuba į Tylą, manydamas, kad joje atras savo seserį. Tačiau abiems veikėjams patekus į Tylą pradeda ryškėti kur kas daugiau įtartinų detalių, kurios vėliau išvirsta į neprastą, netgi jausmingą kulminaciją. Nenorėdamas sugadinti pirmojo įspūdžio malonumo, kurį šis žaidimas – kaip ir pirmoji dalis – sukuria nepriekaištingai, daugiau apie istoriją nerašysiu nė žodžio.

Kaip ir pirmajame žaidime, čia pagrindinį žaidėjo valdomą veikėją Nojų lydi vikšras Spotas. Jo unikalumas tame – be perdėto mielumo faktoriaus, kurį neabejotinai užskaitys atitinkama auditorija – kad jis gali keisti formas, pvz., virsti balionu, prisiploti prie žemės ar net įgauti materijų, kurias prarija, formą: vandens, ugnies ir kt. Toks Spoto versatiliškumas atveria duris į pačius įdomiausius galvosūkius, kuriuos žaidime, sunkėjančia tvarka, teks įveikinėti. Visi galvosūkiai, kuriuos tenka spręsti be Spoto žaismo mechanikų – perdėm paprasti ir standartiniai, tačiau jo įtraukimas į galvosūkių sprendimą yra išties unikalus bei nematytas dalykas.

Apskritai, žaidimas nesivargina suorganizuoti žaidėjui įprasto inventoriaus lango, todėl viskas, ką galima nuveikti aplinkoje, dažniausiai ir apsiribos vien konkrečia aplinka. Žaidimas netgi yra padalintas į automatinio išsisaugojimo taškus, kuriems suveikus žaidėjui nebereikia vargintis net ieškant išsisaugojimo lango. Na ir, turint tai omenyje, kai kurie žaidėjai gali likti nesuprasti, kai visą žaidimą įveiks per 6 valandas. Nes, taip, jis toks trumpas. Ir, tuo pat metu, toks paprastas. Kita vertus, kaip dažnai mėgstama sakyti, svarbiausia – ne kelionės tikslas, o pati kelionė.

„Silence“ yra nepriekaištingai gražiai nupieštas, jame išdailintos net pačios nereikšmingiausios detalės, o fantazijų pasaulis Tyloje konkuruoja su ryškiausią fantaziją atveriančiais žaidimais. Tačiau kur „Silence“ tikrai suspindi – tai savo pasakojime bei neįprastai keistoje nuotaikoje. Atrodo, kad žaidi pasaką, kurioje dalyvauja du pagrindiniai vaikai, bet tuo pat metu nuolat jauti, kad tai – be proto tamsus žaidimas. Ir iš tikrųjų, temos, kurios staiga paliečiamos „Silence“, kartais ima ir išmuša pagrindą iš po kojų. Ta neįprasta sintezė, kurią kūrėjai sukuria supriešindami sufantazuotą pasaulį su karo plėšoma realybe leidžia išgyventi emocijas, kurių jokia kita forma paprasčiausiai nesikurtum. Iš to kyla ir nesuvaidintas prieraišumas prie pagrindinių veikėjų – jie nustoja būti vien berniukas Nojus ir mergaitė Renė. Žaidžiant tu juos iš tikrųjų prisjaukini ir pradedi suprati, kad po personažų karkasais slypi tikras Nojaus jausmas bei noras sugrįžti namo ir nesivelti į karą, nedalyvauti tame bei Renės priverstiniu būdu skubinama branda, kuri ant tokio jauno jos veido atsispindi itin graudžiomis, gniuždančiomis formomis.

„Daedalic“ kvestus kuria jau beveik dešimtmetį ir nors pažintį su šia studija pradėjau nuo ekscentriškojo „Deponia“, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad „Silence“ yra tas jų kūrybos taškas, kuris emocine prasme suskamba labiausiai. Neturiu omenyje bendros žaidimo kokybės, bet daugiau širdies, kuri įdėta kuriant žaidimą, kiekį bei jausmus, kurie pasilieka su tavimi užbaigus žaidimą. „Silence“ yra vienas tų netobulų žaidimų, kurio stipriosios pusės visiškai nugramzdina žaidėją į savo pasaulį ir nesunkiai leidžia pamiršti netobulumus.