Būtų geriau peržiūrėti visus tris filmus, kuriais paremtas „Rambo: The Video Game“, negu peržaisti juos šioje lenkų studijos „Teyon“ mažo biudžeto bėginėje šaudyklėje. Verčiau palikti ją tik užkietėjusiems „Rambo“ filmų gerbėjams.

„Teyon“ pasirinktas žanras leido „Rambo: The Video Game“ atkartoti filmų „First Blood“, „Rambo: First Blood Part II“ ir „Rambo III“ siužetą taip, kaip tai nebuvo pavykę jokiam kitam „Rambo“ frančizės žaidimui. Nepraleista nei viena svarbi veiksmo scena: pabėgimas iš areštinės, slapstymasis miškuose, miestelio nuniokojimas ir akistata su šerifu, karo belaisvių paieškos, kautynės plaukiant upe piratų laivu, išsilaisvinimas iš belaisvių stovyklos, susidorojimas su persekiotojais džiunglėse, žvejų kaimelio apgultis, kerštas vietnamiečiui belaisvių stovyklos seržantui ir sraigtasparnio užgrobimas, sąskaitų suvedimas su sovietų pulkininku leitenantu, karo belaisvių išgabenimas, afganistaniečių stovyklos puolimo atlaikymas, pirmasis ir antrasis bandymas išvaduoti buvusį vadą, susidūrimas su specialiosiomis pajėgomis oloje, mūšis su sovietų pajėgomis dykumoje. Dauguma šių scenų žaidime atkurtos stebėtinai autentiškai, nepražiopsant nei vienos reikšmingos detalės.

Pirmoje misijoje, atstojančioje prologą, vaizduojama, kaip Rembo su bendražygiu sprunka iš karo belaisvių stovyklos Vietname – tos pačios, į kurią vėliau jis buvo paprašytas sugrįžti ir patvirtinti arba paneigti gandus, jog ten dar gali būti amerikiečių kalinių. Apie patį pabėgimą filmuose tik netiesiogiai užsimenama, o čia jį galima sužaisti – tai vienintelė ne filmų siužetu paremta misija.

„Rambo: The Video Game“ autentiškumą sustiprina įgarsinimas – žaidime girdimi aktorių Sylvester Stallone (Džonas Rembo) ir Richard Crenna (pulkininkas Semas Trautmanas) balsai. Tiesa, jie buvo įrašyti ne specialiai šiam žaidimui (R. Crenna atveju tai – savaime aišku), bet tiesiog perrašyti iš filmų. Deja, balsai labai prastos kokybės. Susidaro įspūdis, kad jų šaltinis buvo ne studijinė master-juosta, o sena vaizdajuostė. Žaisdamas „Rambo: The Video Game“ lygiagrečiai žiūrėjau visus tris filmus, ir ten, bent jau kalbant apie jų „Blu-Ray“ formato versijas, balso kokybė buvo žymiai aukštesnė. Švariau skamba tik šalutinių personažų balsai, įrašyti būtent „Rambo: The Video Game“, tačiau patys veikėjai suvaidinti taip dirbtinai, kad jų paklausius S. Stallone ir R. Crenna pasirodymai ima atrodyti verti Oskaro.

Fone retsykiais užgroja kompozitoriaus Jerry Goldsmith filmui „First Blood“ sukurta melodija, vėliau skirtingomis aranžuotėmis vis nuskambėdavusi jo tęsiniuose, tačiau daugiau nieko atpažįstamo. Ko gero, „Teyon“ pavyko išsipirkti teises tik į vieną jo kūrinį, panašiai kaip tik į dviejų filmų aktorių balsus.

„Rambo: The Video Game“ grafiką geriausiu atveju būtų galima apibūdinti kaip vidutinišką. Kalbant apie aplinkas, ji maždaug „Call of Duty: Modern Warfare“ ir „Call of Duty: World at War“ lygio, taigi kaip prieš aštuonerius ar septynerius metus pasirodžiusių žaidimų. Veikėjų modeliai atrodo klaikiai ir smarkiai kartojasi. Blogiausia, kad pats Rembo savo išvaizda labiau primena S. Stallone kaskadininką negu pačią veiksmo filmų žvaigždę. Apie kitus veikėjus net nekalbu. Tvarkingiau atrodo tik kai kurie sprogimai.

Jų, kaip ir galima tikėtis iš žaidimo apie Rembo, išties daug. Užuot pabandžiusi sugalvoti žaidimui ką nors originalaus, „Teyon“ jo eigai pritaikė savo bėginių šaudyklių serijai „Heavy Fire“ naudotą formulę. „Rambo: The Video Game“ naudoja truputį kitokią, azartiškesnę taškų kaupimo sistemą bei leidžia aktyvuoti savotišką įsiūčio režimą, kurio metu vaizdas pasidaro monochrominis ir sulėtėja laikas. Įsiūčio stulpelis užsipildo žudant priešus, pageidautina, šūviais į galvą ir kuo daugiau iš eilės. Visa kita – tas pats. Veikėjas automatiškai juda nuo vienos vietos prie kitos. Sustojus beveik visuomet galima pasislėpti už priedangos. Į kitą poziciją pajudama tik likvidavus visus ekrane matomus priešus arba įvykus kokiam nors iš anksto surežisuotam veiksmui. Taip pat pasitaiko momentų, kai reikia greitai sumaigyti ekrane nurodytus mygtukus.

Nors „Rambo: The Video Game“ eiga beveik visuomet būtent tokia, ji dažnai visaip paįvairinama. Pavyzdžiui, vienoje misijoje lydinti herojė gali paprašyti šovinių – reikia tik spėti nuspausti nurodytą mygtuką. Pasisekus tai padaryti, ji padeda šaudyti į priešus. Kitoje misijoje reikia tuo pat metu ir pyškinti į priešus, ir spėti su mygtukų greitakalbėmis, šitaip siekiant išvengti iš minosvaidžio paleistų sviedinių. Dar kitoje siūloma pasirinkti, kaip nusigauti iki tikslo – puolant atvirai ar slapstantis, kaip tai buvo filme. Neretai reikia per ribotą laiką nusiaubti tam tikrus aplinkos objektus, pavyzdžiui, visai kaip antroje dalyje, šaudant iš sraigtasparnio sulyginti su žeme karo belaisvių stovyklą. Žodžiu, „Rambo: The Video Game“ įvairesnis negu būtų galima tikėtis iš tokio žanro žaidimo.

Užvis labiausiai nustebino pirmuoju filmu paremti lygiai. Pagal jį iki „Rambo: The Video Game“ nebuvo sukurta nei vieno žaidimo, ir nesunku suprasti, kodėl: jo metu Rembo nužudė vos vieną žmogų, ir tą netiesiogiai, be to, jis kovojo, o tiksliau, bandė pabėgti nuo policijos ir nacionalinės gvardijos. „Teyon“ pavyko visa tai perkelti į žaidimą geriau negu tikėjausi.

Pirmoji veiksmo scena – Rembo pabėgimas iš policijos stoties – kelių minučių trukmės ekrane įsižiebiančių mygtukų spaudinėjimo serija, kadras į kadrą bei žodis į žodį artima tai pačiai scenai iš filmo. Slapstymasis miške – panaši mygtukų minkymo sesija su šiokiu tokiu susišaudymu pabaigoje. Jo metu žūsta tikrai daugiau negu vienas policininkas ar nacionalinės gvardijos narys, bet… Jie gali ir nežūti. Už jų nužudymą atimami taškai. Norint viską atlikti teisingai, reikia taikytis jiems į kojas arba rankas. Sumanu. Finalinė filmo scena žaidimui adaptuota irgi ne ką prasčiau: nors didžiąją jos dalį tenka dalyvauti kautynėse, kurių filme nebuvo, pabaigoje, visai kaip filme, reikia iš kulkosvaidžio apšaudyti policijos stotį ir, ištaikius tinkamą progą, užklupti ir atkeršyti savo įgaliojimus viršijusiam šerifui.

Tolydžiui gausėjant susišaudymų, „Rambo: The Video Game“ kokybė smunka žemyn. Prie nepatogaus valdymo galima priprasti, bet net ir pripratus, jis vis vien lieka nepatogus. Jis ryškiai pritaikytas ne pulteliams, o tokiems valdymo įrenginiams kaip „PlayStation Move“, tad renkantis iš visų žaidimo versijų protingiausia pasirinkti skirtąją „PlayStation 3“.

Deja, valdymas ne pagrindinis žaidimo eigos trūkumas. Juo įvardinčiau nesąžiningai aukštą sudėtingumo lygį. Išsidrėbęs ant sofos ir prikalbinęs draugą ar draugę pažaisti jį dviejų žaidėjų režimu, atsipalaidavęs to nepadarysi. Manau, jog daugelis būtų kur kas atlaidesni „Rambo: Video Game“, jeigu jis būtų nuolaidesnis ir neverstų taip dažnai naudotis priedanga, o leistų nerūpestingai šaudyti į priešus ir naikinti viską aplinkui. Jei nereikėtų naudotis priedanga, būtų galima žaisti viena ranka, kitą paliekant laisvą dėti į burną traškučiams ir pilti alui.

Dabartiniu sudėtingumo lygiu sunku išgyventi net ir tose vietose, kur galima tūnoti priedangoje, jau nekalbant apie tas, kuriose veikėjas lieka visiškai atviras priešų kulkoms. Gyvybės baigiasi žaibiškai. Jas galima pasipildyti tik įniršio režimu žudant priešus, bet jis pats ilgai nesitęsia, o pripildyti jo stulpeliui reikia nemažai laiko.

Įvairūs gebėjimai, tampantys prieinamais kylant lygiais už misijų metu surinktus taškus, palengvina žaidimą, bet nedaug. Žaidžiant žemiausiu sudėtingumo lygiu – „Private“ – duodamas neribotas kiekis gyvių, vidutiniu – „Sergeant“ – penkios, o sunkiausiu – „Green beret“ – trys. Rekomenduoju net nesivarginti su „Sergeant“ ir juo labiau „Green beret“ sudėtingumo lygiais, kol nėra prieinami visi gebėjimai, pastiprinimai, patobulinimai bei ginklai, išduodami įvykdžius tam tikras misijas pagal tam tikrus reikalavimus.

Ir apskritai, nerekomenduoju „Rambo: The Video Game“ ieškantiems dėmesio vertos bėginės šaudyklės. Vienintelis šio žaidimo privalumas – autentiškumas. Norint jį tinkamai įvertinti, reikia būti bent po kelis kartus mačiusiam pirmuosius tris „Rambo“ filmus, o norint ištverti su „Rambo: The Video Game“ ilgiau negu kelias minutes – būti atsidavusiam jų šlovintojui.