Dabar net sunku suskaičiuoti, kelintą kartą skųsiuos nuolat kvailėjančiais, absurdiškėjančiais visokiausių dalykų simuliatoriais. Fermeriavimo simuliatorius, šaudymo iš ginklo simuliatorius, gyvenimo simuliatorius, ekonominis ar erdvėlaivio kūrimo simuliatorius, kol viskas nusirita iki galimybės simuliuoti…ožkytę, niekam neįdomų akmenį, ar valytoją, kuriam tenka kuopti visą betvarkę, kurią palieka šaudyklės herojus. Bet, o ne, tuo viskas tikrai nesibaigia. Dabar, šalimais galėsime simuliuoti daiktus mėtantį katinuką! Gerai, gerai, trolinu… Šiuos lempinius simuliatorius galėčiau įvardinti kaip vieną puikesnių žaidimų industrijos atsitikimų, savo „lempiškumu“ prablaškančių nuo visų „rimtų“ žaidimų.

Iš tiesų, žaidimą ko gero labiausiai supras tie, kurie nors kartą namuose laikė katę. Na, o tie, kurie tokio „džiaugsmo“ neapturėjo, įsivaizduokit situaciją: sugalvoji pusrytukams išsikept kiaušinienės. Išimi iš šaldytuvo kiaušinius, bet kitam kambary išgirsti skambantį telefoną. Baigęs pokalbį grįžti į virtuvę, o ten, lyg niekur nieko, ant stalo tupi katė. Kiaušiniai, savaime suprantama, išsitaškę per gerą dalį virtuvės. Tik nepamanykit, kad „Catlateral Damage“ yra supykusio, po namus katę besivaikančio šeimininko simuliatorius. Ne, ne, visai priešingai. Tai – nedorėlio, viską ant žemės vartančio katinuko „įsikūnijimas“.

Pačiame žaidime galėsime pasirinkti du skirtingus režimus: neriboto laiko (smėliadežės) ir, atitinkamai, riboto laiko „objektų vykdymo“ (kurie, kaip nekeista, apskriboja skirtingu daiktų skaičiumi, kurį turėsime nuversti). Iš pradžių turbūt vertėtų rinktis smėliadėžės režimą, kuris tikrai padės priprasti prie valdymo ar atgaivins platformerių įgūdžius (kurių čia prireiks). Be to, į kitus“smėliadėžės“ lygius galėsime peršokti bet kuriuo metu.

Be dviejų režimų taip pat bus galimybė išsirinkti norimą katiną (rainį, ryžiką, juodą, baltą ir taip toliau), kurį, deja, matysime tik pačio lygio gale, jam įšokus į dėžę – visą kitą laiką veiksmas vyks iš pirmo asmens perspektyvos. Ilgainiui, atlikdami tam tikras užduotis, atsirakinsime vis daugiau skirtingų kačių, kurių iš viso yra 22.

Apskritai, visas „Catlateral Damage“ žaidimas yra labai paprastas: užšokame ant baldų ir spaudydami abu pelės klavišus (vienas mosuos į kairę, kitas į dešinę) vartaliojam daiktus. Vieni bus pasiekiami be jokio vargo, kitiems pasiekti reikės šiek tiek pamąstymo. Nustebino tai, kad žaidimo aplinka yra ganėtinai interaktyvi. Pavyzdžiui, pasitelkdami katinišką išmonę galėsime atidaryti šaldytuvus, mikrobangų krosneles, spintas, netgi skalbimo mašinas. Ir, žinoma, išmėtyti viduje esančius daiktus.

Žaidime ilgainiui (arba atitinkamus objektus patrankius letena), atsiras patobulinimai, leisiantys greičiau judėti, greičiau mosuoti letena, aukščiau pašokti. Galbūt paėmus vieną jų efektas iš karto nepasijaus, tačiau po trijų – keturių pradėsime džiaugtis, kad gaišome laiką juos rinkdami. Šalia to, žaidimas išspjaus kelis neilgalaikius efektus, kaip epileptišką margų disko spalvų efektą, Mėnulio gravitaciją ar super greitą judėjimą.

Nors iš pradžių visas chaotiškas platformerinimo elementas pasirodo ganėtinai smagus, visgi, N-tą kartą įsijungiant žaidimą atsiranda kažkoks sausumo, monotiškumo jausmas, lyg kažko trūktų, kas varytų toliau. Galbūt detalesnio pasakojimo, galbūt daugiau specialių efektų…Kažkokio „draivo“.

Iš tiesų, vienintelis žaidimo minusas yra ganėtinai prasta grafika (galbūt buvo galima pasistengti labiau?) bei monotoniškas, besikartojantis garso takelis, grojatis tas pačias melodijas.

Išvados? Mewmewmewmewmewmew. Kas išvertus į žmonių kalbą skambėtų taip: „Catlateral Damage“ – smagus, nuotaikingas, gražią įdeją turintis žaidimas. Lyg koks „Hatred: Kids Edition“. Tačiau ilgainiui pabostantis ar labiau netenkantis prasmės dėl jokio tolimesnio stimulo nebuvimo. Ir atsibostančio garso takelio.