Niekaip negali pavadinti „The Lady“ žaidimu – tai daugiau vizualinis ir garsinis eksperimentas, kuriam buvo pasirinkta pseudo-žaidimo forma. Kaip eksperimentas „The Lady“ yra vykęs – jam pavyksta sukelti užsibrėžtą paranoją, depresiją ar nesaugumo jausmą – tačiau kaip žaidimas, tai yra gana slidus reikalas. Tave suviliojo „The Lady“ kaina? Gali surizikuoti, bet tik tuo atveju, jei priimsi šį projektą kaip eksperimentinį būdą sukelti tam tikras emocijas ar jausmus. Žaidimo iš „The Lady“ nesitikėk.

Žaidimą kūrė vyrukas, kurio vardas – Maiklas Patrikas Rodžeris (Michael Patrick Rogers) – jau žinomas „The Lady“ nekantriai laukusiems žaidėjams. Tai labai makabriškas projektas, kuris, tikėtina, atstums nemažą dalį tų, kas pabandys jį sužaisti. Ir ne vien dėl žaidimo keliamos emocijos – pats kūrėjas interviu metu akcentavo, kad jis nori sugrąžinti žaidėją į tuos laikus, kuomet žaisdamas būdavai baudžiamas už padarytas klaidas ir turėdavai daug kartų pereidinėti kiekvieną lygį tam, kad pasiektum pabaigą. Deja, „The Lady“ kūrėjas, iš karto galiu pasakyti, gerokai persistengė su šiuo savo užmoju, nes jo žaidimas vietomis apskritai nežaidžiamas, o išeitys iš padėčių – absurdiškos.

Žaidimas techniškai – gana klaikus ir chaotiškas. Čia žaidžiantysis perdėm paprasta valdymo schema kontroliuoja „The Lady“ heroję, kuri yra žalsvo atspalvio, neturi rankų ir juda labai lėtai. Valdomos veikėjos didelės akys, berankis ir bekojis kūnas verčia raukytis bei jaustis nemaloniai, tačiau jau pirmame lygyje krentančios stiklo šukės ar iš niekur atsirandanti spygliuota viela neramino bei trikdo dar labiau. Kvailiausia čia tai, kad žaidimas prieštarauja pats sau – veikėja gali šaudyti „savo galvos atspindžiais“ į šukes, tačiau vėliau paaiškėja, kad šukių reikia išvengti. Kita vertus kituose lygiuose „šaudyti galvos atspindžiais“ būtina, nes taip sudėlioti kiti žaidimo lygiai. Tiksliau, eksperimento, nes, kaip minėjau, žaidimu „The Lady“ pavadinti sunku.

Bet „The Lady“ pribloškia vizualiai – pati veikėja kraupiai tikroviškai nupiešta. Taip pat nustebina tarpusavyje besiskiriančios aplinkos ir lygių bosai, o viską vainikuoja – itin kraupi, kruopščiai atrinkta bei šiam eksperimentui pritaikyta džeržgianti muzika. Bet garso takelis nėra tiesiog atsitiktinis – jis švariai pravalytas ir kiekvienas džeržgiamo garsas neatsitiktinis, bet nugludintas bei švarus. Žodžiu, garsiniai efektai eksperimente išdirbti, o vizualiai jis tikrai gniuždantis, varantis į depresiją bei apnuoginantis tuos jausmus ar emocijas, kuriuos ir siekia apnuoginti. Ar veltis ir žaisti visiems? Tikrai ne, bet apie tai reikėtų parašyti atskirą pastraipą.

„The Lady“ – trumpas eksperimentas, kurio centre atsiduria vienos deformuotos, bet žmogų vis dar menančios būtybės kančia. Ja mėgautis – neįmanoma, nes šis eksperimentas tiesiog nesukurtas tam. Ar bandymai žaisti varys iš proto? Tikrai taip. Ar norint pajausti kančią per meno išraišką užtektų nueiti į panašių paveikslų galeriją? Absoliučiai. Kam tada pirkti „The Lady“? Manau tam, kad įvertinti tai, kaip vienas žmogus gali išreikšti save, savo emocijas bei idėją per visai neįprastą žaidimams prizmę – vizualinę frustraciją ir kruopščiai šiai frustracijai parinktą garso takelį. Kita vertus patikinu, kad žaidėjas, prisilietęs prie šio žaidimo, bet kokiu atveju bus ir pats įtrauktas į frustraciją ir gali susigadinti tiek nuotaiką, tiek šiam eksperimentui išvaistyti per daug laiko.